LCCI

Honourable Adviser

Lithuanian Chamber of Commerce in Ireland

Kunigas Egidijus Arnašius

vienas iš mūsų

Lietuvos Bajoras

Dantyszek’

DANTYSZEK
Egidijus Arnasius

Egidijus Arnašius buvo apdovanotas Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“.

trys kryziai

Kunigas Egidijus Arnašius - Vienas iš mūsų

LCCI Interviu su Kapelionu, Kunigu Egidijumi Arnašium

Airijos jūros pakrante lėtai žingsniuoja vyras.Už nugaros sunertos rankos tarsi padeda kūnui irtis per košiantį vėją. Žvilgsnis įsmigęs į tolį, veidas romiai šypsosi. Lietuvių katalikų misijos Airijoje kapeliono kunigo Egidijaus Arnašiaus (50 m.) apmąstymų popietės… Planai ir minčių srautai klajoja po visą Airiją. Jo daliai skirta viena didžiausių katalikų parapijų pasaulyje. Prieš kelis mėnesius patvirtintas jo tarnystės šios šalies lietuvių diasporai pratęsimas. 

Prieš kelis dešimtmečius, pačioje Egidijaus paauglystės pradžioje, dar nieko dėl savo ateities nenusprendusį berniuką lemtis suvedė su viena iš šviesiausių tuometės Lietuvos asmenybių – Monsinjoru Jonu Gedvila. „Talentas mylėti, įsiklausyti ir suprasti artimo vargus bei rūpesčius švietė Monsinjoro asmenyje. Turėjo dovaną kalbėti į visus, o tie visi jausdavo lyg būtų kalbama tik jam vienam, kreiptasi asmeniškai tik į jį. Turėjo dovaną įžvelgti bei nujausti ateities įvykius.Kartą mano mamai (…) lyg tarp kitko pasakė: „Man atrodo, jūsų sūnus bus kunigas “ – taip po daugelio metų apie kunigą, tremtinį, tvirtą kaip uola ir neišsemiamo gerumo šaltinį  Monsinjorą Joną Gedvilą rašė Egidijus Arnašius. 

Nėra abejonės, kad Monsinjoras, tapęs tauragiškiams dvasios autoritetu, tuomet ieškantį savojo kelio dvylikametį Egidijų patraukė ne tik link minčių apie kunigystę, bet ir tiesiogiai padėjo formuoti jo pamatinių amžinųjų vertybių sistemą. Juolab, kad jos tvirtus pagrindus paklojo šeima, užauginusi penkis vaikus, tarp jų ir kunigą Egidijų. Šiandien jie visi – dori žmonės, puikūs specialistai, muzikantai ir bajorai.

2007 m. gruodžio pradžioje Arnašių šeimos mama Elena buvo legitimuota Lietuvos Bajorų Karališkojoje Sąjungoje jai pripažįstant herbą „Dantyszek“. Kartu legitimavosi ir visi penki jos vaikai. Bajorišką kunigo Egidijaus Arnašiaus prigimtį pajunta kiekvienas su juo pabendravęs žmogus: gilus tikėjimas, pozityvus požiūris į kiekvieną sutiktąjį, menų, ypač muzikos meno suvokimas ir poreikis kurti, sąsajų su praeitimi ir šeimos vertybių branginimas, organizatoriaus talentas ir dar daug tauraus žmogaus savybių pasireiškia visoje jo veikloje. Kilmingumas, bajorystė kaip atsakingumo laipsnis neišugdomi greitai ir lengvai, genetinis kodas kuriamas šimtmečiais. Kunigas vertina savo luomą, domisi heraldika ir yra Lietuvių tarptautinio heraldikos fondo garbės narys. 

Dublino Šv.Andriejaus bažnyčioje kiekvieną sekmadienį kunigo aukojamas mišias kartais palydi jo sukurtos dainos. Šie maldos namai daugeliui tapo ir kultūros centru – skamba atvykusių muzikų, dainininkų atliekami kūriniai, vyksta aktorių, poetų ar net politikų iš Lietuvos prisistatymai. Kunigas Egidijus Arnašius 2009 m. apdovanotas Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“. Jis yra daugelio renginių organizatorius, globėjas bei naujų idėjų skatintojas. 

Lietuvos Verslo rūmų Airijoje  (LVRA) atstovai, remiant Lietuvos Respublikos ambasadai Airijoje bei Lietuvių bendruomenei, ruošia trejų metų kultūros projektą. Jau renkamos lėšos simfoninių bei kamerinių orkestrų pasirodymams Airijos miestuose finansuoti. 

Kunigas Egidijus Arnašius mielai pritarė šioms grandiozinėms idėjoms,jis ketina priimti orkestrus ir po bažnyčios skliautais, kur žmonės turės galimybę nemokamai mėgautis akademine muzika ir profesionaliais Lietuvos atlikėjais.

Su kunigu Egidijumi susitikome viename gražiausių Dublino rajonų Howthe, prie jūros. Jis mielai sutiko pasišnekučiuoti. 

Iš Tauragės kilęs Egidijus Arnašius augo religingoje šeimoje, kuri kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Tai buvo septyniasdešimtieji, aštuoniasdešimtųjų pradžia, kai KGB agentai buvo itin budrūs. Humoro nestokojantis kunigas dabar tai prisimena su šypsena. 

Iš ankstyvos vaikystės prisiminimų

Kiekvieną vakarą su tėvu klaupdavomės ir melsdavomės. Maldų mokė pažodžiui – kartodavau paskui jį. Negalvokite, kad man, vaikui, tai labai patikdavo. Arba tai, kad kiekvieną sekmadienį tekdavo anksti keltis ir eiti į bažnyčią, kai kiti vaikai be rūpesčių žiūrėdavo per televiziją pačius įdomiausius multiplikacinius filmukus vaikams. Tėvas buvo griežtas ir kitais atvejais. Rytais nubudus prieš pamokas paskubomis puldavau prie pusryčių stalo, tačiau būdavau sudraudžiamas klausimu: ar poterius sukalbėjai, nusiprausei? Beje, niekada nevėluodavau į pamokas.

 

Bažnyčioje man būdavo nuobodu. Tėvas klausdavo, ar nenorėčiau patarnauti per mišias, bet kategoriškai atsisakydavau – negi būčiau koks davatka, tai juk nevyriškas dalykas patarnauti. Taigi pašaukimas kunigystei atėjo ne iš čia.

Aštuoniasdešimtųjų žiemą, kai man buvo dvylika, sutikau vieną pažįstamą, patarnavusį bažnyčioje. Jis manęs ir paklausė, ar nenorėčiau būti klapčiuku (kunigo patarnautoju per mišias). Tą vakarą pats nuėjau į bažnyčią ir supratau, kad savo vietą gyvenime jau suradau.

 

Muzikos mokytojas ar dvasininkas?

Lankiau muzikos mokyklą, grojau violončele. Irgi ne savo valia, irgi buvo nuobodu (juokiasi). Mamai pradėjau aiškinti, kad jau esu pasirinkęs savo profesiją, tai kam man ta muzika, tik gaištu laiką. Buvau bemetąs, bet tėvas pasakė prasmingus žodžius, kuriuos perduodu ir kitiems tėvams: sūnau, turi suprasti, kad pradėtus darbus privalai pabaigti iki galo. Galutinai apsisprendęs tapti kunigu, supratau ir muzikos reikšmę, jos reikalingumą mano būsimojoje tarnystėje. Tik dėka studijų muzikos mokykloje tapau ir reikliu klasikinės muzikos klausytoju.

Tiesa, po pirmojo kurso Telšių kunigų seminarijoje man irgi atrodė, kad aš jau viską žinau ir tik gaištu laiką. Pats sau sakiau, leiskite man jau kunigauti. Studijų metais niekada nesudvejojau savo pašaukimu.

Man neteko patirti KGB persekiojimų ir represijų, nes į Seminariją įstojau jau žlugus Sovietų sąjungai, kuri rinkdavo informatorius ir liepdavo klierikams pasirašyti dėl bendradarbiavimo.

Pirmoji mano parapija buvo Mažeikiuose, dirbau klebono padėjėju. Tai vienas gražiausių ir šviesiausių mano gyvenimo laikotarpių, nes teko dirbti ir Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos kapelionu. Per pirmąsias tikybos pamokas kai kurie įžūlūs jaunuoliai mėtė į mane kramtomąją gumą, sėdėdavo ant suolų užsikėlę kojas, svaidė įvairius daiktus, šaipėsi – tyrinėjo mane, bet šį egzaminą išlaikiau – netrukus tapome geriausiais draugais. Šviesiausi tie metai buvo todėl, kad tuomet gimnazistai dar negalvojo apie emigraciją, žmonės dar giliai tikėjo Lietuvos ateitimi, o dabar jaučiamas stiprus nusivylimas Tėvyne Lietuva, jaučiamas atotrūkis nuo Dievo ir bažnyčios.Pasaulio pažinimas, kelionės, patirties paieškos – tame nematau nieko blogo, tačiau gąsdina išvykstančiųjų skaičius ir menkas grįžtančiųjų procentas.

Šios masinės emigracijos priežastis, manau, godumas. Neretai pasigirsta kaltinimas bajorams, kad jie kadaise sunaikino Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Iš tiesų tai buvo aukščiausiųjų valdžios sluoksnių, didikų,  valdovų nesugebėjimas ir nenoras tartis dėl Lietuvos. Šiandien situacija panaši – valdžios žmonių godumas, nemokėjimas susitarti, kiekvienas peša Lietuvos paklodę link savęs. Matau tokią pačią istorinę paralelę. Atrodo, lyg Lietuva turėtų vėl sugriūti, kad ją būtų galima vėl atstatyt naujai. Valstybė tai ne prezidentas, ne seimas, bet pirmiausia tai – žmogus. Jei Lietuvoje neliks lietuvio, kam tokia valstybė reikalinga?

Kalbuosi su daugybe žmonių irjie pastebi, kad su tokia Lietuva, kokia ji yra dabar, savęs tapatinti jau nebegalima.

Australija per toli

Grįžtant prie kunigystės, po ketverių metų tarnystės Mažeikiuose, man buvo pasiūlyta misija Australijoje. Iš pradžių maniau, kad toks pokalbis su vyskupu tik savotiškas manęs tyrinėjimas, tačiau netrukus sulaukiau svečių iš Melburno.

Tai nukreipė mano gyvenimą į nuolatinę kelionę, iš kurios vis negrįžtu į Lietuvą.

Būdamas Australijoje supratau, kad niekur geriau nei namuose negali būti. Tą patį kartojo ir tenykščiai lietuviai, kurių vaikai jau nebekalba lietuviškai. Na, esu misijoje, tai mano pašaukimas. Bet kaip žmogus jums pasakysiu taip: niekur neturėtume bastytis, išsibarstyti, prarasdami šeimas, namus ir galop tėvynę Lietuvą.

Kitas dalykas – intelektinė kultūrinė patirtis, turtinanti kiekvieną. Aš taip pat tuo metu džiaugiausi dėl įgysiamos patirties svetur, tačiau dabar vis dažniau pasvarstau, ar tas lengvas mano sutikimas išvykti iš Lietuvos nebuvo mano pačio didžiausia istorinė klaida?

Svajonės pildosi, svajokite

Būdamas klieriku svajojau kunigauti Autralijoje, nes į Jungtines Amerikos Valstijas vykti  buvo ir gabesnių už mane. Taigi atsidūriau Australijoje. Zakristijonas Melburne turėjo giminaitį, gyvenusį Airijoje. Jo pasakojimai apie ten gyvenančius daugybę lietuvių sukėlė mano smalsumą ir svajones apie sielovadinę tarnystę Airijoje. Netrukus grįžau  į Lietuvą.

Grįžau savo noru, o pažįstami su šypsena stebėjosi – Australija visų svajonių šalis, ar tik tu ten ko nors nepridirbai? (juokiasi). Tikrai ne, tik šeima, giminės buvo per toli, per retai juos matydavau. Pasiilgau Tėvynės.

Parvykęs klebonavau mažame Žemaitijos miestelyje. Ir vėl mane pasiekė pasiūlymas vykti į misiją užsienin, nes išeivijoje reikalingas kunigas. Ir tai buvo pasiūlymas vykti į Airiją.

Kai kurie mane bandė atkalbėti, neva, ten daugelis išvykėlių „tarybukai“, jiems Dievo nereikia, esą neturėsiąs ką veikti. Baimei ir abejuonėms dėl ateities nepasidaviau.

Airija  ypač svetinga ir tolerantiška valstybė, besirūpinanti ne tik savais, bet ir imigrantais. Jei atsitikdavo kokia skaudi nelaimė prieš kokį penkioliką metų ar daugiau, airiai skirdavo lėšų lietuvio laidotuvėms ir net paminklui Lietuvoje dažnai ištardami: „juk  ir mes buvom emigrantai…“.

Atvykęs nepasigailėjau, papuoliau į puikiausią aplinką, pajutau pačius geriausius jausmus tiek iš lietuvių, tiek ir iš airių pusės. Turiu gausią tikinčiųjų lietuvių bendruomenę ir intensyvią veiklą.

Pasakysiu stačiai, žmogus yra kaip daržovė ar augalas – į kokią žemę pasodinsi, kaip prižiūrėsi, taip ir augs. Manau, kad daugelis čia atvykusių lietuvių tarsi prašviesėjo. Pusiau juokais: ten, kur gyvena šykštesni airiai, tokius ten atrandu ir lietuvius. Taigi šiandienos mūsų pasaulis yra vienas didelis kaimas.

Airijoje lietuviai labai susitelkę, vieni kitiems padedantys, ypač nelaimės atvejais. Netiesa, kad lietuviai džiaugiasi kito nelaime. Matau malonius, šiltus, jautrius žmones, tokius, apie kokius dainuojama mūsų dainose.

Nė dienos be Bacho muzikos

1998 metais išleidau savo muzikos dainų albumą „Iš Tavo rankų“. Vėliau keliskart pakartojau jo tiražą. Albumą dalinu kaip dovaną. Kartais dalyvauju lietuvių bendruomenės kūrybos vakaruose, atlieku savo dainas, akomponuodamas sau gitara. Tai tik gyvenimo akimirkų praskaidrinimas.

Airjoje lietuviams išties trūksta dvasinio peno ir ugdymo. Retai kada išgirstame, kad lietuviukai lankytų muzikos, dailės ar kitą meno studiją. O juk menas padeda giliau pažinti pasaulį, jautriau matyti kitus, ugdo sielą. Žmogus be meno subręsta vienpusis. Todėl visus tėvus skatinu: veskite vaikus mokytis meno.

Klausiate, be ko negalėčiau nė dienos gyventi? Be J.S.Bacho muzikos, ji gydo žmogų nuostabiai. Jo muzikos klausausi nuo vaikystės. Taip pat mėgstu ir G.F.Hendelį bei visą baroko muziką. Trumpai tariant esu baroko meno ir muzikos žmogus.

Migracija man nepadeda kurti. Vos grįžęs iš Australijos į Lietuvą, vėl ėmiau kurti dainas, koncertuoti. Atvykus į Airiją, dainos ir kūryba nutilo vėl. Maža tikimybė, kad vis dar kursiu ateity…

Mano savaitgaliai itin užimti – mišios, krikštai, dalyvauju visuomeninėje veikloje, lankau lietuvius visoje Airijoje. Ypač nuo rudens iki pavasario. Kartais  juokauju, kad esu labiau vairuotojas nei dvasininkas, nes į kai kuriuos Airijos miestus ir atgal  į Dubliną tenka vykti 6-7 valandas, o mišios tevyksta valandą. Obuolys nuo obels netoli rieda – mano tėvelis irgi buvo vairuotojas. Tai pajuokauju, kad profesija – vairuotojas, o pomėgis – kunigystė. Žinau nelaimingų kunigų, bet aš ne iš tų, esu patenkintas savo anksti susiformavusiu kunigystės pašaukimu. Džiaugiuosi kiekvienu sutiktu žmogumi, pasidalintais jo vargais ir rūpesčiais su manimi.

Žinau savo ribas, trūkumus, klaidas ir silpnybes – nesu geležinis robotas, tik žmogus. Tarnaudamas kariuomenėje, mačiau prievartą, mušimus, bet tų žmonių negyniau. Kai grįžau iš sovietinės kariuomenės mąsčiau, ar vertas būti seminaristu, nes ne kartą gyvenimo egzamino neišlaikiau kai mano akivaizdoje būdavo tyčiuojamai iš silpnesnio, engiama jį. Permąstęs supratau, kad būtina sau pripažinti savo trūkumas, silpnybes, baimes ir pabandyt judėt toliau.