Lietuva – Europos centras ir tuo pačiu geopolitinis slenkstis tarp Rytų ir Vakarų Europos. Čia baigiasi gotika, turtingasis barokas, puošiantis rūmus ir katalikiškas bažnyčias, vargonų muzika ir žingsnis po žingsnio pradedama eiti į protestantizmą (per Latviją) ir link bizantiškosios kultūros (į slavų žemes).
Pati kultūros sąvoka (lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas,- Tarptautinių žodžių žodynas, V, 2013) tokia plati, kad sunku rasti, kokios gyvenimo srities ji neapima. Todėl trumpoje Lietuvos kultūros apžvalgoje galėsime tik šiek tiek paminėti vizualiojo, muzikos meno bei paveldo sritis, tuo pratęsdami turizmo temą.
Istorija, mokslas, architektūriniai stiliai, sieninės tapybos menas, neįkainojami muziejinių stendų turtai – visa ta sintezė užgniaužia amą įžengus į 1570 metais įkurtą ir niekada nepakeitusią patalpų Vilniaus universiteto biblioteką. 2003 m. Švedija išleido gražiausių senųjų pasaulio bibliotekų kalendorių, kuriame šalia Niujorko medicinos akademijos, Sorbonos universiteto, Dublino trinitorių (Švč. Trejybės katalikų vienuolių ordinas, įkurtas XII a.) koledžo bibliotekų bei kitų pasaulinio masto šio plano įžymybių puikuojasi ir Vilniaus universiteto bibliotekos Smuglevičiaus salės vaizdas.
Lietuvių kultūra kyla iš valstietiškosios pasaulėjautos, iš pagarbos žemei, žemdirbiui, kalbai. Vėliau ją papildo, bet nenuslopina krikščioniškosios vertybės, antgamtiškumo idėjos. Senosios raštijos paminklai, visa lietuvių grožinė literatūra (pradininkas – Kristijonas Donelaitis) puikiai atspindi judėjimą iš primityviosios natūralistinės būsenos į dvasios aukštumas, į nepaprastai intensyvų žmogaus minčių ir jausmų pasaulį. Ši raida – pasaulinio masto, lietuviai iš vienos kultūros į kitą judėjo kartu su visa Europa. Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Maironis, Žemaitė, Jonas Biliūnas, Vincas Mikolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius, Romualdas Granauskas… Apie kiekvieną šių ir daugybės kitų įvairiapusių talentų būriavosi šimtai literatūros kūrėjų, palikę lietuvių tautai savo meto gyvenimo išklotines. „Imkit mane ir skaitykit“.
Muzikos reikia klausytis. Kalbėti galima tik apie jos istoriją, prasidėjusią Lietuvoje dar prieš Žalgirio mūšį (1410), įvedus krikščionybę ir stiprėjant didikų luomui. Pirmuosius vargonus Vytauto Didžiojo žmonai Onai padovanojo Vokiečių ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas. Žygimanto Augusto motina karalienė Bona Sforca atvėrė Italijos muzikos korifėjų kelius į Lietuvą. Bet vienintelė meno sritis Lietuvoje, turėjusi struktūrinį pagrindą (vienuolynus) buvo bažnytinė muzika: Stanislovas Moniuška, Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas…
Reikėtų minėti šimtus lietuvių muzikos kūrėjų pavardžių, bet pirmiausia paminėkime savo kūryba visas valstybių sienas peržengusį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, (1875-1911) dailininką ir kompozitorių, kurio paveikslai išgyveno daugybę dramų ir kontraversijų, o muzikinis palikimas tapo muzikologo prof. Vytauto Landsbergio tyrinėjimo objektu ir, kartu su pianistu Petru Geniušu ar be jo, koncertavimo malonumu. Pasaulinio garso muzikos atlikėjų turime apsčiai; užtenka pasiklausyti pianistės Guodos Gedvilaitės ir smuikininko Vilhelmo Čepinskio, grojančių kartu ar po vieną, koncertų, kad visiems laikams „susirgtum“ klasikine muzika. O kokios lyriškos, neretai skausmingos (kokia istorija, tokios ir dainos) lietuvių liaudies dainos, su kuriomis užaugome tėvų namuose, o sutartinės – daugiabalsės polifoninės dainos, kartais šiurkštokos, garsios, atviro balso, darbo ritmo dainos… Visame pasaulyje šių daugiasluoksnių dainų turime tik mes, lietuviai, ir dar viena kita slavų ir Balkanų pusiasalio tautelė.
Neolito (III tūkstantmetis p.Kr.) laikus siekianti Lietuvos taikomoji dailė – tai dekoratyviniai apeiginiai ir buities dirbiniai, vėliau – puošni keramika, sidabras (papuošalai, indai, ginklai…), gintaras, porcelianas, stiklas, medis, oda, tekstilė. XIX-XX a. Lietuvos manufaktūrose (Oginskių, Radvilų, Riomerių, Tyzenhauzo, Zubovo…) buvo kuriama viskas – nuo serijinio fabrikinio dailės dirbinio (tarkime, dekoratyvių koklių) iki unikalių meno kūrinių. Šių eksponatų gausu mūsų šalies miestų istorijos etnografijos muziejuose, o ir pačių muziejų turime labai retų, neįprastų, ypatingų: Rumšiškių liaudies buities, Arklio, Katinų, Bitininkystės, Palangos gintaro muziejus, moderniojo meno kūrinys – Orvydų sodyba, Europos parkas, Fotografijos muziejus ir dar keliolika kitų.
Gero žodžio vertas Lietuvos fotografijos menas ir menininkai, pirmą kartą paminėti XIX a. viduryje. Nuėjęs savo tobulėjimo kelią, šiandien fotografijos menas didžiuojasi tokiais menininkais kaip Rimgaudas Maleckis, Rimantas Dichavičius, Jonas Kalvelis, Algimantas Kunčius, Antanas Sutkus, Algirdas Musneckis ir daug kitų.
Savąją nišą Lietuvos kultūroje užima Teatras,- iš karto asocijuojasi su Panevėžiu ir Juozu Miltiniu, Donatu Banioniu, kitais aktoriais, režisieriais: Regimantu Adomaičiu, Kazimiera Kymantaite, Jonu Jurašu, Eimantu Nekrošiumi…
Vytautas Žalakevičius, Arūnas Žebriūnas, Balys Bratkauskas, Vladas Bagdonas, Regina Varnaitė – tai jau Lietuvos kinas. Pačioje XX a. pradžioje Amerikos lietuvis Antanas Račiūnas ėmė važinėti į Lietuvą, filmuoti jos gamtą ir žmones, o grįžęs į Niujorką tuos „judančius paveikslėlius“ rodyti lietuvių kolonijose. Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą, apie 1913-uosius metus imti kurti lietuviški dokumentiniai, po metų ir vaidybiniai filmai. „Klasių kovos“ laikmetis leido Lietuvos kinematografininkams sukurti tokį meninį filmą-etaloną kaip „Niekas nenorėjo mirti“, istorinės tematikos filmus „Akmuo ant akmens“, „Tas prakeiktas nuolankumas“, Herkus Mantas“, „Tadas Blinda“. Tačiau tai – jau išeinančios kartos kurti filmai. Atėjo nauja režisierių ir aktorių karta; laikas parodys, ko ji verta.
Lietuva – Europos centras, jos kultūra būtent tai ir atspindi. Tačiau didžiausia kultūros brangenybė, kurią ji išsaugojo pasauliui, yra jos gyva kalba – archaiškiausia iš visų indoeuropietiškų kalbų. Ne veltui daugelis garsiausių pasaulio universitetų lietuvių kalbą įsirašė į studijų programas. Tik ar supranta globalizmo bacila užsikrėtęs Lietuvos jaunimėlis, kad kalba – tai oras, kuriuo kvėpuoja tauta. Nebus kalbos, nebus ir tautos. Prūsai (ir ne tik) tai akivaizdžiai įrodė sau ir pasauliui.
Specialiai Komercijos Rūmams: –