Rašytoja
ŽYMANTIENĖ BIRUTĖ.
Gimė 1944 m. balandžio 24 d. Joniškyje. Pedagogė, žurnalistė, memuaristė, poetė. Buvo ištremta į Irkutsko sritį.1959 m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Joniškio 2-oje vidurinėje mokykloje. 1968 m. baigė Vilniaus pedagoginio instituto Rusų kalbos ir literatūros fakultetą. Dešimt metų dirbo pedagoge Šiaulių rajono ir miesto mokyklose, vėliau buvo Šiaulių miesto Savivaldybės vyriausioji specialistė, atstovė spaudai. 1991 m. dirbo dienraščio “Šiaulių kraštas” korespondente, vėliau – Šiaulių radijo centro žinių redaktore, kūrė Šiaulių televizijos laidas. Išleido biografine knygas „Testamentas: kunigo ir skulptoriaus Antano Rimavičiaus gyvenimo ir darbų pėdsakais“ (1998), „Viki-Viktoras” (apie architektą, skulptorių Vytautą Kunicką, 2008), „Našlaičių dalia” (su bendraaut, 2009), „Tiltas”: mokytoja Eugenija Rudytė (2011) , „Giminė. Laurinaičiai” (2014), „Maestro Stasys Žalalis” (2014), eilėraščių rinkinį „Trapumas“ (2014). Įvairiuose almanachuose, periodiniuose leidiniuose publikavo kelias dešimtis straipsnių. Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos narė, Lietuvos našlaičių brolijos Šiaulių skyriaus vadovė, šv. Kazimiero ordino narė, (buvusi Ordino Šiaulių komtūrijos komtūrė).
Visada kažką rašiau – dienoraštį, eilėraščius, straipsnius ir ištisas jų serijas laikraščiuose. Buvau jau labai brandi, peržengusi savo 50-metį, kai vienas gerbiamas dailininkas paprašė parašyti biografinę apybraižą apie vienintelį žinomą lietuvių kunigą ir skulptorių Antaną Rimavičių, gyvenusį prieš šimtą metų (1865-1933) ir visą gyvenimą dirbusį Latvijos katalikų parapijose. Medžiagos tai knygai nebuvo. Teko ieškoti ir susirasti. Ir parašyti pirmąją knygą „Testamentas“ (1998), be jokio atlygio ir dargi su nuostoliais. Bet jeigu nebūčiau parašiusi, tai Antano Rimavičiaus pavardė ir nuopelnai būtų nuskendę Letoje, o šito jis tikrai nenusipelnė, nes visą gyvenimą mylėjo Tėvynę Lietuvą ir kaip mokėjo taip tą savo meilę ir įdrožė į medžio skulptūras. Prieš mirtį kunigas parašė testamentą ir visą savo kūrybą paliko Šiaulių „Aušros“ muziejui. Bet lemtis buvo negailestinga…
Rašau apie save, apie tai, kaip pasigavau tą rašymo užkratą, ir ne bet kokio rašymo, o būtent biografijų, nes niekada nieko šiame pasaulyje nesu radusi įdomesnio, romantiškesnio, mistiškesnio už gyvo žmogaus tikrą gyvenimą. Nieko nereikia išgalvoti, reikia tik surašyti gyvenimą, kas, deja, neįmanoma. Nes gyvenimas – tai jausmai, tai ištisas jų kosmosas, kuris niekada nebus ištirtas ir atskleistas. Bet ir per rakto skylutę pasižiūrėti į jį – verta.
Taip jau susiklostė, kad ir antrosios knygos herojus – skulptorius, vėliau – maestro muzikas, kompozitorius, mokytoja… Parašiau apie karo ir pokario metų našlaičius, apie visą savo giminę Laurinaičius. Šiuo metu leidžiama mano devintoji knyga, šį kartą – apie garbų advokatą, kultūros indėlininką, vieną tų, kurie kūrė gražią ir teisingą Lietuvą. Gražią ir teisingą…