LIETUVOS TURIZMAS
Lietuva – maža šalis prie Baltijos jūros – nustebina ir nudžiugina kiekvieną užsienio svečią, nepriklausomai nuo to, kelintą kartą jis čia apsilanko. Turistą visada puikai nuteikia ramus, lyriškas gamtos grožis, ypač ryškus miestų ir dvarų parkuose, pradėtuose kurti Renesanso epochoje, botanikos soduose, veikiančiuose dažniausiai prie aukštųjų mokyklų kaip studijų bazės dalis, žiemos soduose, ant piliakalnių, natūralių neaukštų žalių kalvų, naudotų kaip alkakalniai, ant kurių užkurti laužai nedelsiant perduodavo informaciją apie grėsmes. Klimato atžvilgiu Lietuva (3900 km. nuo šiaurės ašigalio ir 6100 nuo pusiaujo) nėra tipiškai jūrinė valstybė; einant jos teritorija iš vakarų į rytus klimatas darosi vis labiau žemyninis, turi ryškiai atskirtus vasaros ir žiemos sezonus, keturis metų laikus, 1770-1790 saulėtų valandų per metus. Liaudies išmintis šiek tiek juokaudama Lietuvos vardą kildina nuo žodžio lietus; iš tiesų per metus čia iškrenta 570 – 820 mm (apie 44 kubinius kilometrus) kritulių lietaus ir sniego pavidalu. Bet Lietuva graži bet kokiu oru per visus metų laikus. Mat čia tyvuliuoja 2830 ežerų, kurių bendras plotas sudaro per 885 kv. km, tykiai sruvena 29 900 upių ir upelių, kurių bendras ilgis – 63,7 tūkstančių km; pati didžiausia per visą Lietuvą tekanti upė – Nemunas, nepakartojamas savo kilpomis, slėniais, Panemunės pilimis…
Kokia bebūtų graži ir unikali gamta, ji yra tik pirmasis faktorius, kurio neįmanoma nepastebėti Lietuvoje. Šios šalies istorijos ir kultūros paveldas taip pat turtingas, galintis sudominti bet kokių poreikių ir interesų turinčius svečius. Jos miestai – nedideli, bet jaukūs ir švarūs. Sostinė Vilnius – pusę milijono gyventojų turintis miestas. Du pasauliniai karai kai kuriuos strateginės reikšmės miestus visiškai sugriovė, bet dauguma prisikėlė iš griuvėsių ir pelenų. Buvusi laikinoji sostinė Kaunas džiugina tarpukario architektūros fenomenu, per paskutinės okupacijos dešimtmečius išlikę vienuolynų kompleksai Pažaislyje, Seinuose, Vilniuje, Kretingoje ir kitur restauruojami, nušvitę, prikelti naujam gyvenimui. Šalia Šiaulių, šiaurės Lietuvos sostine vadinamo miesto, prie Šiaulių-Rygos plento, iškilęs pasaulinio masto unikumas – Kryžių kalnas, savaiminis dvasinis-religinis-kultūrinis-istorinis darinys, sovietinės okupacijos metais nuožmiai naikintas (1961 metais visiškai sunaikintas), bet atgimęs, prisikėlęs, lankomas viso pasaulio turistų. Prieš 25 metus Šiaulių universiteto studentai bandė suskaičiuoti ant dviejų gretimų kalvų sustatytus ir ant didesnių sukabintus mažesnius kryžius. Suskaičiavo apie pusantro šimto tūkstančių, bet pasirodė, kad tokia statistika neįmanoma, nes vieni kryžiai ir kryželiai ten baigia gyvenimą, kiti atsiranda. Tik popiežiaus Jono Pauliaus II 1993 metais padovanotas metalinis kryžius išdidus ir tvirtas stovi nedidelės aikštelės centre. Atrodo, įsitvirtinęs ilgiems amžiams. Kryžių kalnas – tai Gineso rekordų knygos vertas procesas.
Turizmo objektų, legendų, padavimų, tik šiam kraštui būdingų švenčių, mugių čia tokia gausybė, kad šalies svečiai bematant pamiršta, jog vieši mažoje šalyje – Lietuvoje.
Specialiai Komercijos Rūmams: –